Karolina – žmogus, kuriam atsitinka patys keisčiausi dalykai, kokie niekam kitam neatsitinka, ir kuri kuria tokius dalykus, kokių niekas kitas nedaro – taip pristatome mūsų pirmojo Portreto “modelį” – aktorę, režisierę, unikalaus Pojūčių Teatro įkūrėją ir gamtos vaiką bei gyvūnų mylėtoją – Karoliną Žernytę – dirbančia, bendraujančia ir draugaujančia su įvairiausiais žmonėmis ir skirianti įpatingą dėmesį žmonėms su negalia.
Pirmą šuniuką Karolina gavo dovanų 10 gimtadienio proga, kai jau buvo įgyjusi patirties augindama ir prižiūrėdama kitus smulkesniu gyvunėlius. Augdama mieste ir tik vasarą pakliudama į kaimą, Karolina vaikystėje ypatingai žavėjosi arkliais ir karvėm – vasarodama daug laiko praleisdavo sėdėdama šalia jų ir laukdama, kol gyvūnai patys prie jos prieis. – Man norėjosi, kad tos karvės ir arkliai patys norėtų su manim draugauti, ir nenorėjau įkyriai lysti prie jų pati, – pasakojo Karolina. Ir dabar, būdama savo išskirtinį stilių ir kryptį turinčia režisiere, Karolina labia vertina pagarbą gyvūnams ir norėtų daugiau įgyti patirties su žirgų dresūra. – Tai yra tokia technika, kai gerai pažinodamas žirgo įpročius, pasieki to, kad jis daro tai, ko iš jo tikiesi, o jam smagu klausyti dresuotojo ir jis viską daro natūraliai, tarsi savo valia. – Jis daro tai, kas jam patinka, bet mano, kaip dresuotojo pasiekimas – kad jis daro tai tada, kai aš jo paprašau. Man tai atrodo tiesiog tobula harmonija, ir taip suprantu darbą su aktoriais – kai randu tai, kas jiems įdomu ir viską sujungiu į bendrą savo viziją.
Anksčiau turėjau triušį Čarlį, kuris gyveno su manim 6 metus. Man tekdavo dažnai keliauti ir, jei būdavo galimybės, visada pasiimdavau jį kartu. Kai jo netekau, man labia labai pritrūko to bandravimo su triušiuku. Man atrodė, kad grįžusi po darbų namo, aš leidžiu laiką jo priežiūrai, skiriu dėmesį jam, kalbu su juo, glostau; tada supratau, kad tą laiką aš skirdavau sau – tuo metu, kai rūpindavausi triušiuku, aš ir pailsėdavau, ir iškalbėdavau jam viską, kas susikaupė. Po tos netekties sunku budavo likti namie, tad pradėjau daugiau bendrauti su žmonėmis.
– Šuniuką rinkausi ilgai – žiūrėjau visus skelbimus, kol supratau, kad man gal visai nebūtina tokio fotogeniško ir dailaus, kad aš galiu sau leisti gal ne patį gražiausią ar sveikiausią priglausti. Tiesiog parašiau į Alytaus Nuaras prieglaudą ir nupasakojau, kokio norėtume ir atvykus aprodė visus, kurie atitiko mūsų norą. O Avytė – išskirtinai drovi ir miela šunytė, kurios tiesiog neturėjau jėgų paleisti iš rankų..
Avytė – dar vienas neįtikėtinas įvykis Karolinos gyvenime. Kai reikėjo ieškotis naujo būsto, Karolinos draugas pasiūlė kompromisą – keltis ten, kur ji nenori, bet ten gales turėti šuniuką. Ir taip papirkta Karolina neatsilaikė, jie kartu nuvažiavo į Alytaus Nuaro prieglaudą ir kai jai į rankas pateko nedidukė juoda garbanota Avytė – jos nebepaleido. Bet istorija tuo dar nesibaigia.. Avytė netrukus pradėjo apvalėti, apvalėjo apvalėjo ir priapvalėjo iki 5 šunyčių apvalumo 🙂
Man labia nesmagu, kad žmonės labai piktai sureagavo ir net pradėjo piktai atsiliepinėti apie labai mielą ir rūpestingą prieglaudos darbuotoją. Na neapsižiūrėjo – Avytė buvo naujokė, patikrino jos sveikatą – viskas gerai, sveika, graži, labia draugiška ir miela. Prieglauda supratingai pasiūlė pagalbą, bet nusprendėme, kad priimsime šį šuniukų iššūkį
Atėjus laikui gimdyti, Avytė pasiprašė Karolinai ant rankų: – Tada su jauduliu suprato, kad šuniukė visa širdute pasitiki naujaja drauge irk ad tuoj tuoj .. Greitai į šuniukų pribuvėjų gretas prisijungė namo grįžęs draugas. Taip pasaulį išvydo 5 mažyliai – Pipiras, Begemotas, Sula, Vyšnia ir blondinas Rugis.
Avytės penketukas turbūt praaugs mamą. Vienas keliaus į Berlyną, kai tik pakankamai paaugs, kitus taip pat net iš anksto rezervavo draugai ir artimieji. Vienas gerulis keliaus pas neregę merginą, Karolinos pastatymo dalyvę (Pojūčių teatre nėra vaidybos), ir Karolina pati jį dresuos, kad paruoštų šiai draugystei. Visi šuniukai neišpasakytai dailūs ir mieli, su jais buvo daug bendrauta, kalbėta, žaista ir tai labai atsispindi jųcharakteryje – palyginus su to paties amžiaus šuniukais.
Dabar gaila atsisveikinti su jos mažyliais – jie pradeda savarankišką gyvenimą naujuose namuose.
o kūryba? kokie planai?
-Paprastai dažnai dalyvaudavau tarptautiniuose projektuose, bet Karantinas viską pakeitė. Labai norisi keliauti, dalintis sukauptomis žiniomis, Daržai kreipiasi kitų šalių studentai, kurių studijos siejasi su sensorika, vizualiniais menais ir programomis neįgaliesiems, bet norisi pačiai įvairiasnės veiklos ir kelionių. Pastaruoju metu teko nemažai dirbti internetu su vaikais. Turime paruošę specialias programėles Gamtos pažinimo tema neįgaliems vaikams – kuriame naują žanrą “Sensorinė Gamtos dokumentika” – tai tokie pratimai, kurių metu vaikui padedama suprasti, kaip veikia įvairūs procesai gamtoje. Pav. Kaip medis kvėpuoja, kaip medis bendrauja su grybais, kaip iš vikšrelio atsiranda drugys, Karantino metu buvo interaktyvaus spektaklio premjera – siuntėme rekvizitą/priemones žmonėms į namus ir paskui kartu žaisdėme spektaklio istoriją. Tos priemomės yra skirtos tam tikro pojūčio paryškinimui. Pavyzdžiui, specialus kokonas, kuris suteikia jaukumo ir saugumo jausmą, kai esi į drugelį pasiruošęs pavirsti vikšriukas. Su tokiomis priemonėmis kartu žaisdavome visa drugelio raidos istoriją. Labai norisi šią temą plėsti, nes sukurta ir sugalvota labia daug, ir tik nedidelė dalis išbandyta. Pradėjus dirbti su ta “gamtos Dokumentika, supratome, kad tai neišsemiama tema – kiekvieną procesą gali paversti žaidimu ar pratimu, viskas suteikia naujus patyrimus.